rytuoti

rytúoti, -úoja, -ãvo intr. 1. Trgn anksti rytą darbuotis: Skubina verpt – rytúoja, vakaruoja Ėr. Gal kuliat, kad jau rytuojat? Kp. I vakaruoju, i rytúoju, i vis nieko neturiu Dkšt. Kas rytą rytúot, kas vakarą vakaruot Dv. 2. rytais sueiti bendrai ką dirbti: Aš pas tau ateisiu vakarų vakaruot, o rytoj rytą rytúot Dv. Būd[av]o, kap vakaruoji, rytuoji, tai vis giemi i giemi Tvr. Ateikit in mane rytúot, vakaruot Šlčn. Kas ateisi par man vakarėlio vakaruot, rytelio rytuot? LTR(Grv). 3. refl. švisti rytui: Dar netekėjo šviesi saulelė, dar nesrytavo ankstas rytelis KrvD38. \ rytuoti; parytuoti